Ne kiekvienas vaikas gerai valgo. Ką daryti, kai sėdi prie
stalo nelaimingas, knibinėjasi lėkštėje, su pasibjaurėjimu klauso
reikalavimų valgyti arba zirzdamas stumia lėkštę nuo savęs
nenoriu to, nenoriu ano? Vieni ieško gydytojo, kiti psichologo.
Ir vienas, ir kitas specialistas duoda tėvams daug patarimų, bet nuo
to vaiko apetitas dažniausiai nepagerėja.
Kiekvienas
iš savo praktikos žinome, kad pyktis prastas skrandžio draugas, kad
liepimas ar įsakymas valgyti dažnai tik gadina apetitą, o ir
suvalgytas be apetito maistas daug naudos neduoda.
Apetitui
turi įtakos savijauta, dvasiniai išgyvenimai, valgymo įpročiai, net
maisto patiekimas. Pirmiausia tėvai turi išsiaiškinti nevalgymo priežastį
ir patys savęs paklausti, ar tikrai maistas skanus ir ar pateiktas taip,
kad žadintų apetitą? Ar laikomasi valgymo režimo? Gal vaikas tikrai
nenori valgyti? O gal jis dėl ko nors išgyvena mokykloje ar šeimoje,
kieme ar bendraudamas su bendraamžiais? Kaip jis su tuo susidoroja?
Taip pat reiktų pasidomėti, ar vaikas, draugų, senelių ar pažįstamų
nėra per daug lepinamas skanėstais.
Daugelis
gyvenimo įpročių jau ankstyvoje vaikystėje paimami iš savo tėvų.
Ar jie geri, ar netikę, sužinome užaugę.
Šiuo metu gana paplitęs sėdimas darbas, kuris nereikalauja
tiek daug kaloringo ir riebaus maisto, kiek jo reikia fizinį darbą
dirbančiam žmogui. Mūsų vaikai daug valandų sėdi mokykloje,
pamokas mokosi taip pat sėdėdami. Vaikui lieka mažai laiko pasiausti,
pajudėti, o ir tą likusį dažnas pratupi prie televizoriaus. Tokiam
vaikui daug kalorijų nereikia.
Blogą
pavyzdį kartais rodo patys tėvai. Antai vienas iš jų prie vaiko
pareiškia, kad jis nevalgąs kokio patiekalo todėl, kad ir vaikas būdamas
nevalgęs. Vaikas tai įsidėmi ir ima mėgdžioti suaugusį.
Maitinimosi įpročiai įgyjami beaugant. Savo geru pavyzdžiu jūs
galite juos išugdyti arba pakeisti. Bėda, kad suaugę patys per vėlai
sužino, kad jų valgymo įpročiai netikę. Tai supranta tik tada, kai
pastebi per didelį savo svorį, nebegražią figūrą ir pradeda jausti
pirmuosius negalavimus. Vaikai neturėtų įprasti maitintis nesveikai.
Šeimoje reikėtų ugdyti tokį principą: kas padėta ant stalo,
viskas valgoma. Tikrai verta apie tai pagalvoti, nes viską valgydami
vaikai gauna visų reikalingų maisto medžiagų. Paprastai jie
nelinksta į sunkiai virškinamą ir per daug riebų maistą. Jei taip
maitinamasi šeimoje, apetitą galima greitai sugadinti. Todėl nereikia
stebėtis, jei tokio maisto vaikas atsisako. Natūralu, kad daug judėdami
(o juda jie daugiau negu mes) jie nori daugiau skysto, lengvai virškinamo
ir vitaminingo maisto. Toks maistas sveikas ne tik vaikui, bet ir
suaugusiam.
Reikia džiaugtis, jei šeima gali kartu susėsti pavalgyti, ir
labai gerai, jei tą įprotį stengiasi palaikyti visi šeimos nariai.
Prie stalo, tik jokiu būdu ne prie įjungto televizoriaus, galima
aptarti dienos problemas.
Šeimoje neturi būti kalbama apie blogai valgantį. Tiesiog reikėtų
jo nepastebėti.
Prie stalo nesiginčykime. Juk tai
vienintelė vieta ir laikas, kai visa šeima gali susėsti kartu ir
apsvarstyti bendras šeimos problemas, sužinoti, kaip katram sekasi,
kas ką slegia, kas ką džiugina. Ir labai svarbių problemų prie
stalo nereikėtų svarstyti. Kartais jas aptarti geriau būtų net ne
prie vaikų.
Kai vaikas pradeda lankyti mokyklą, dažnai būna nusivylimų,
ypač tarp tėvų. Tai kelia rūpesčių ir vaikams. Jei vaiką keletą
dienų slegia nuslėptas nuo tėvų prastas pažymys, gali dingti ir
noras valgyti, ypač jei tėvų lūkesčiai pranoksta vaiko sugebėjimus
ir jėgas.
Įvertinkime realią padėtį. Nusiraminkite patys ir išlaisvinkite
vaiką nuo šių rūpesčių, matysit, atgaus apetitą, nuotaiką,
valgys su džiaugsmu.
Priversti
savo vaiką valgyti daugelis tėvų mėgina pažadais ar grasinimais. Žadam
leisti nemiegoti po pietų ar ilgiau pasėdėti vakare. Kartais
grasinama, kad vaikas negalės žaisti tol, kol nepavalgys. Tokiais
metodais toli nenueisite. Šiandien gal ką nors pasieksite, bet rytoj
bus tas pats. Teisingiau būtų neperkrauti vaiko lėkštės. Mažomis
porcijomis laimėsite daugiau, negu maisto krūva, atsirandančia kaip
neįveikiamas kalnas.
Dažnai
tėvai mano, kad jie turi nustatyti, ką ir kiek vaikas turi suvalgyti.
Geriau būstų skatinti vaiko pasitikėjimą savimi. Vaikas su malonumu
pasirinks pats. Tegu suvalgys mažiau, bet su apetitu. Jei skanu, tai ir
pakartoti norės. Net jeigu iš pradžių ir nematysite norimų rezultatų,
vis tiek nereikėtų nurodinėti ir įsakinėti. Tokie reikalavimai
baigiasi vaiko ašaromis, vėliau atsiranda ir vidinis prieštaravimas
nusistatymas prieš valgymą. Nebijokite, kad vaikas liks alkanas
iš bado nenumirs. Neturėtų jūsų jaudinti ir tariamai mažas
vaiko svoris. Tai įvertins vaikų gydytojas.
Didelį
rūpestį tėvams kelia tai, kad vaikai nekontroliuojami smaguriauja
tarp pusryčių ir pietų, pietų ir vakarienės. Vaisiai ir daržovės
prieš pietus nepakenks, net padės, pavojingiau - saldumynai. Didelį
norą pasmaguriauti lemia įvairios priežastys. Galbūt namuose yra
nuolatinė vieta, kur galima rasti ką nors saldaus? Galbūt tėvai per
daug duoda kišenpinigių, ir vaikai prisiperka patys? Klysta ir
suaugusieji, kurie dovanoja ar lauktuvių atneša saldainių.
Psichologai pastebėjo, kad būdami liūdni ar ko nors slegiami puolame
valgyti saldumynų, kurie, deja teikia tik laikiną pasitenkinimą, o liūdesio
priežasties nepašalina. Vaikai irgi karštligiškai ieško ko nors
saldaus, rausiasi namie, kol randa, aplanko draugus ar senelius, kurie
dažnai irgi palepina saldainiais ar kepiniais. Per vakarienę tėvams
telieka stebėtis vaikas nevalgo.
Tėvai
patys turi rasti vaikų nevalgymo priežastį. Tai padaryti bus lengviau, jei gyvensite jų džiaugsmais ir rūpesčiais.
Parengta pagal užsienio spaudą.
©Audronė
Musteikienė, 1995
"Šeimos kalendorius"
